Poezija

Ar kiekvienas gali suprasti subtiliąją poeziją?

Poezija

Poezija

Poezija yra bene subtiliausias literatūros žanras. Jeigu romanas yra žymiai universalesnis ir mėgiamas platesnės auditorijos, tai poeziją vertina ir supranta pakankama siauras ratas literatūros mylėtojų. Žinoma, poezijos yra įvairios. Kai kurios eilės yra labiau tinkamos „masėms“, kitos – vienų dievinamos, kitų nekenčiamos, trečios – apskritai suprantamos tik vienam kitam. Kodėl?

Unikalus žanras

Poezija yra unikalus literatūros reiškinys dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, tai labai subjektyvi kūrybos forma. Poetas, rašydamas eiles, remiasi išimtinai vien savo patirtimi, emocijomis, išgyvenimais. Taigi, tai intymi kūryba. Rašant poeziją, žymiai sunkiau atsiriboti nuo paties patyrimų, nei kuriant prozą. Net ir šis žanras (proza) yra realiai atspindinti autoriaus pasaulėžiūrą. Ką jau kalbėti apie eiles. Kitas aspektas – netiesioginė prasmė, kuriama įvairių metaforų, simbolių, ironijos, palyginimų ir t.t. Tai stilistinės priemonės, būdingos ir kitiems literatūros žanrams, tačiau gausiausiai aptinkamos poezijoje. Taip yra turbūt dėl to, kad poetai dažnai stengiasi kuo trumpiau nupasakoti didžius dalykus. Prozoje, pavyzdžiui, romane, lengviau išsiplėsti ir detalėms skirti daugiau dėmesio. Kuriant eiles, tenka pasitelkti daugiau fantazijos. Štai, poezija apie meile yra ypač subtili ir reikalauja didelio dėmesio metaforoms. Jos gali aiškiau atspindėti jausmą arba palikti skaitytoją spėlioti. Tiesa, tai nėra taip jau reta. Kai kurios metaforos, naudojamos poetų (ypač šiuolaikinių), yra ypatingai sunkiai paaiškinamos. Dažnai tam, kad jos taptų aiškios, būtina žinoti istorinį kūrybos kontekstą – autoriaus biografiją, laikmetį, istorinius įvykius, net politinę situaciją. Poezija lietuviska ypatingai, bent jau praeityje buvo smarkiai veikiama politikos. Tai žino kiekvienas, bent kiek pasigilinęs į, pavyzdžiui, sovietinio meto kūrybą. Taigi, dar vienu svarbiu aspektu, išskiriant poezijos ypatingumą, galima laikyti jos kontekstą, kuris svarbus analizuojant eiles. Be kita ko, poezija subtili ir dėl to, kad ją kiekvienas supranta pagal save. Kitais žodžiais tariant, vienos ar kitos eilėraščių prasmės dažnai paaiškėja jas sulyginus su savo patirtimi. Skirtingas poezijos interpretavimas gali nemažai pasakyti apie patį žmogų. Žinoma, kai kurie subžanrai, pavyzdžiui, poezija vaikams, yra kiek paprastesni. Čia daugiau dėmesio skiriama žodžių skambesiui, jų žaismui, pagrindinei idėjai. Svarbus ir ritmas, eilėraščius priverčiantis skambėti kaip dainas. Tai labai būdingai į vaikus orientuotai poezijai. Tiesa, eilėraščiai vaikams nėra tas pats, kas poezija apie vaikyste. Eilės apie vaikystės išgyvenimus ir potyrius gali būti suprantamos tik tam tikrą patirtį įgijusiems skaitytojams. Tai gali būti net labai intymi kūryba.

Poezijos įvairovė

Poezija yra įvairi ne tik savo turiniu, bet ir forma. Tai nėra vien ketureiliai, kaip kai kam gali pasirodyti. Poezijos formų, kaip ir žanrų, yra įvairių: haiku, rondo, sonetas, šidžo, trioletas, vilanela, tritina. Skirtingoms formoms būdingi skirtingi ritmai, eilučių, skiemenų skaičius, posmų sandara. Nemažai yra ir skirtingų poezijos žanrų: eilėraščiai, epai, odės, poemos, dainos, baladės, kupletai. Visos šios poezijos rūšys pasižymi skirtinga charakteristika. Štai, kad ir kupletų ir odžių skiriasi net gi tematika. Pirmieji yra humoristinio pobūdžio eilės, o odės žymiai subtilesnės, gilesnės, dažnai kažką šlovinančios, aukštinančios. Poezija apie meile patiks vieniems, epai – kitiems. Gal kai kam priimtinos tik dainos. Tai irgi yra poezija knygos tik vienas iš būdų įamžinti eiles. Deja, daug kas yra linkęs poetus ir jų kūrybą nuvertinti, teigti, kad poezijos nesupranta ir nesupras. Prieš tai tvirtinant, reikėtų įsitikinti, kad poezija gali būti įvairi. Ji, iš esmės, gali tikti visiems, tik reikia atrasti savo stilių, formą, temą, pobūdį.

Reklama

Komiksai

Komiksų fenomenas

Komiksai

Komiksai

Kas iš vaikystės nepamena spalvingų, paskutiniuose laikraščių puslapiuose spausdintų iliustracijų, perteikiančių trumpas, linksmas istorijas? Tai komiksai – nuosekliai, vienas po kitas einantys piešinėliai, atspindintys vieną ar kitą įvykį, jų seką. Komiksais vieni vadina pačias iliustracijas, kiti gi – istorijas, papasakotas jų pagalba. Sunku pasakyti, kuri definicija tiksliau apibūdina komiksus. Nors priimta manyti, kad tai vaikams skirtas žanras, komiksai suaugusiems taip pat yra plačiai mėgiami visame pasaulyje. Jie išskirtini ne tik dėl savo turinio, bet ir formos, piešimo būdo.

Istorija ir populiarumas

Į klausimą, kada atsirado komiksai, atsakyti sunku. Nėra vieningai sutariama, ką galima laikyti pirmuoju komiksu. Kažko panašaus į juos buvo visais laikais. Jeigu virtinę nuosekliai susijusių paveikslėlių jau galima laikyti komiksu. Tarp pirmųjų yra Lietuvoje neblogai žinomas komiksas apie Popajų. Anglų kalba šis rinkinys vadinosi „Krazy Kat and Papeye“ (liet. „Pašėlusi Kat ir Popajus“) ir buvo išleistas 1929 metais. Galima matyti, kad komiksų, kaip žanro, pradžia siekia daug dešimtmečių praeityje. Pirmieji buvo komiksai vaikams ir atvaizdavo, dažniausiai, juokingas, netikėtas, linksmas istorijas, nutikusias žmonėms, gyvūnams ar „superherojams“. Pastarieji yra ypač dažni komiksų personažai Amerikoje. Čia dar ir dabar, kai, rodos, internetas jau padėjo pamiršti apie popierinius žurnalus ir laikraščius, veikia komiksų mylėtojų ir kolekcionierių klubai. Juose dalinamasi įspūdžiais apie naujausias istorijas ir jų personažus, keičiamasi kolekcinėmis vertybėmis. Jos, beje, gali atsieiti stulbinančias sumas. Kai vieni juokiasi iš šio, neva vaikiško, užsiėmimo, kiti pelnosi iš brangių, retų komiksų knygelių, už kurias ištikimiausi gerbėjai moka kelis ar net keliolika tūkstančių. Tikriems komiksų gerbėjams komiksai internetu gali skambėti juokingai. Jie pritars, kad knygelės, reguliariai pasirodančios specialiose parduotuvėse, yra atskiros kultūros dalis. Kultūros, kurioje dievinami specialias galias turintys didvyriai, kovojantys prieš blogį ir gelbėjantys nekaltus žmones.

Situacija Lietuvoje

Komiksų situacija Lietuvoje smarkiai skiriasi nuo Amerikos. Jei ten tai ištisa kultūra, čia dažnai sakoma, kad komiksai juokingi paveikslėliai apie vietos politikus. Tokia nuomonė veikiausiai susiformavo tada, kai buvo pamėgta šaržuoti garsius Lietuvos Vyriausybės ar Seimo atstovus. Užsienio, pavyzdžiui, amerikietiški komiksai lietuvoje neprigijo. Vos pasirodžiusios „Žmogaus voro“ ar „X – menų“ nuotykių knygelės, greitai buvo išimtos iš apyvartos, kadangi nesulaukė prognozuoto susidomėjimo. Nors Lietuvoje ir yra komiksų gerbėjų, galinčių daug papasakoti apie kol kas Amerikoje ryškiausią kultūrą, jų yra ne tiek daug, kad šalyje kurtųsi klubai, būtų organizuojamos konferencijos. O ir kolekcionavimas lietuviams gali būti paprasčiausiai „neįkandamas“ finansiškai. Galbūt kiek populiaresni komiksai suaugusiems, tačiau jų mėgėjai taip pat yra išimtinė publika. Lieka klausti – kodėl Lietuvoje komiksų žanras nėra populiarus? Atsakymo variantų gali būti daug ir įvairių. Lengviau paaiškinti lyginant – Amerikoje, kuri yra vadinama „kultūrų katilu“, sunku aptikti kažką išskirtinai amerikietiško. Kitaip sakant, amerikietiška kultūra neturi gilių tradicijų. Komiksai, nors ir visai neseni, lyginant su, pavyzdžiui, klasikine lietuviška literatūra, yra kai kas tradicinio, unikalaus. Tai savotiškas literatūrinis paveldas, kad ir kaip juokinga tai gali pasirodyti Lietuvoje. Mums lengviau – mes turime savo tautosaką, senovės liaudies dainas, šokį, menus. Amerikoje tautosaka tampa komiksai. Vieni šį faktą laiko liūdnu, tačiau viską reikėtų priimti ir vertinti natūraliai – pavienės šeimos Amerikoje dar bando saugoti savas tradicijas (kad ir lietuviai imigrantai, kultivuojantys šalies kultūrą net gi už Atlanto), tačiau turi būti kažkas, kas jungia visus žemyno gyventojus. Ir tai neprivalo būti vien greitas maistas ar Voltas Disnėjus.